|
|
Auksiniai rėmėjaiInformaciniai rėmėjai
|
|
Mokslo naujienos
| Apžvalga! 2012-01-25 Svarbiausi rizikos faktoriai dantų implantacijoje. |  Apžvalga. Svarbiausi rizikos faktoriai dantų implantacijoje. |
Gerbiamieji BOA nariai,
Šiais metais BOA Taryba nusprendė aktyviau supažindinti BOA narius su aktualiausiomis mokslo ir klinikinėmis naujovėmis. Suprasdami, kad BOA narių ar kitų autorių moksliniai straipsniai gal būt nėra pakankamai įdomūs klinicistams, periodiškai pateiksime įdomiausių implantologijos faktų santraukas lietuvių kalba.
Norėdami tinkamai suplanuoti gydymą dantų implantais reikia gerai žinoti vietinius ir bendrinius rizikos faktorius, kurie nulemia galimų komplikacijų atsiradimą. Profesorius Gintaras Juodžbalys pirmasis paruošė apžvalgą apie kai kuriuos svarbiausius rizikos faktorius dantų implantacijoje.
Bendriniai ir vietiniai rizikos faktoriai
Moy (2005) su bendraautoriais atliko fundamentalią retrospektyvinę studiją ir ištyrė pacientus, gydytus dantų implantais nuo 1982 iki 2003 metų. Jie ieškojo priklausomybės tarp implantacijos sėkmingumo ir lyties, amžiaus, implanto lokalizacijos, kaulo kokybės, kaulo kiekio ir bendrų susirgimų.
Buvo nustatyta, kad amžius turi statistiškai patikimą įtaką implantų praradimui. Tai ypač išryškėja, jeigu lyginsime amžiaus grupes kai pacientai jaunesni negu 40 metų ir nuo 60 iki 79 metų (RR = 2.24; P < .05).
Rūkymas (RR = 1.56), cukrinis diabetas (RR = 2.75), galvos ir kaklo radiacinis gydymas (RR = 2.73) bei postmenopauzinė estrogeno terapija (RR = 2.55) sukeldavo ženklų implantų atmetimo padidėjimą.
Bendras implantų atmetimas buvo 8.16% viršutiniame žandikaulyje ir 4.93% apatiniame žandikaulyje (P < .001).
Kontraversiškai tokie faktoriai kaip lytis, hipertenzija, širdies-kraujagyslių ligos, plaučių ligos, steroidų terapija, chemoterapija, ne hormoninis gydymas moterims menopauzės metu neturėjo reikšmingos įtakos implantų atmetimui.
Viršutinio žandikaulio sinuso dugno pakėlimo operacijos įtaka
Huynh-Ba su bendraautoriais (2008) tyrė implantų atmetimą implantuojant viršutinio žandikaulio distaliniuose fragmentuose priklausomai ar buvo taikyta viršutinio žandikaulio sinuso dugno pakėlimo operacija ar ne. Jie ištyrė 273 implantus, kurie buvo įsukti 136 pacientams distaliniuose viršutinio žandikaulio segmentuose. Po metų implantacijos sėkmė buvo 94.9%. Toje grupėje, kur buvo priauginti sinusai, implantacijos sėkmė buvo 92.2%, o be priauginimo 96.7%. Autoriai po tyrimo padarė išvadą, kad sinuso dugno pakėlimo operacija, naudojant šoninio langelio metodą neturi reikšmingos įtakos (P = 0.702) implantų atmetimui.
Priešingai, nustatyta, kad rūkymas ir chirurginės komplikacijos turėjo didelę įtaką (statistiškai patikimą) implantacijos sėkmei.
Rūkymo žala
DeLuca su bendraautoriais (2006) tyrinėjo rūkymo žalą implantuojant dantis. Jie ištyrė 464 pacientus, kuriems buvo implantuota 1852 implantai 1979 – 1999 metų laikotarpyje. Bendras atmetimo procentas buvo 7.72%. Pacientai, kurie rūkė implantacijos metu, turėjo ženkliai didesnį atmestų implantų skaičių - 23.08%, lyginant su nerūkančiais - 13.33%.
Taigi autoriai padarė tokias išvadas: ankstyvas implantų atmetimas yra susijęs su rūkymu, o vėlesnis atmetimas su rūkymo stažu, trumpų implantų naudojimu ir viršutiniu žandikauliu. Rūkymas nėra kontraindikacija, bet labai padidina implantų atmetimo riziką, ypač ankstyvame periode.
Gydytas periodontitas ir rūkymas
Heitz-Mayfield ir Huynh-Ba (2009) metais tyrė gydyto periodontito ir rūkymo įtaką implantacijos sėkmei. Jie ištyrė straipsnius, kurie buvo publikuoti nagrinėjant šią tematiką nuo 1966 iki 2008 metų.
Jie nustatė, kad pacientams, kuriems buvo gydytas periodontitas ir atlikta dantų implantacija, implantų sėkmingumas buvo > 90%. Tik keletas pavienių straipsnių aprašo didesnį implantų atmetimo dažnumą. Dauguma autorių atžymi didesnį implantų atmetimą tiems, kurie rūko: nuo 80% iki 96%. Tai vėl gi patvirtina, kad atlikus kruopštų periodontito gydymą, galima implantuoti dantis, o rūkymas nėra absoliuti kontraindikacija.
Endodontinis gydymas ir dantų implantacija
Zitzmann su bendraautoriais (2009) tyrė kokie kriterijai nulemia endodontinio danties gydymo ar dantų implantacijos tikslingumą. Autoriai remiasi geriausiais literatūros įrodymais ir specialistų teigtinais. Ištyrus visą eilę straipsnių, buvo padarytos išvados, kad endodontinio gydymo rezultatą – visišką kaulinio audinio regeneraciją endodontinio židinio srityje galima matyti tik po 4-5 metų. Dantų implantai atvirkščiai demonstruoja De novo situaciją, kai galimos komplikacijos tik gali pasireikšti po 5 metų. Tačiau, jei dantis yra tinkamas restauracijai ar yra nesuiręs, atsižvelgiant į gydymo paprastumą ir dinamiškumą, pirmiausia reikia stengtis jį išgydyti. Jeigu danties gydymo rezultatas yra abejotinas, reikia spręsti ar ne geriau dantį rauti ir atlikti implantaciją. Šiuo atveju reikia įvertinti vietinius ir bendrinius faktorius. Atsižvelgiant į bendrinius faktorius, galime prieiti dvejopos išvados – už ir prieš. Vertinant vietinę riziką, reikia atsižvelgti ar dantis yra pavienis ar įjungtas į didesnį fiksuotą protezą. Jeigu dantis visgi yra jungiamas į didesnį protezą, patartina jį išrauti ir nerizikuoti viso protezo funkcionavimo sėkme.
Gentiniai faktoriai
Hamdy ir Ebrahem (2011) nustatė labai įdomų faktą, kad pacientai, kuriems nustatytas intefrleukinas (IL)-1 allelinis genas 2 [IL-1A(-889) ir IL-1B(+3954)] turi teigiamą genotipą ir yra linkę greitesniam periodonto audinio irimui. Autoriai ištyrė 50 pacientų, kuriems buvo implantuotas vienas implantas. Pusei jų buvo nustatytas periimplantitas, kita pusė neturėjo periimplantinės patologijos. Ištyrus ar pacientai turi teigiamą genotipą, paaiškėjo, kad net 17-ai pacientų, turinčių periimplantitą jis buvo teigiamas. Sveikųjų grupėje genotipas buvo teigiamas 4–iems pacientams. Pacientai, kurie turėjo teigiamą genotipą, turėjo daug labiau išreikštą periimplantito kliniką. Gydymas jų atveju nebuvo toks efektyvus kaip neturinčių teigiamo genotipo.
Taigi minėtas genotipas yra aiškus periodontito ir periimplantito rizikos faktorius, kuris maža to, nulemia ir blogesnį patologijos gydymo rezultatą. |
| | « Atgal |
|
